JaunosMintys.lt

Savanorystės himnas

admin — Tue, 07 Feb 2012 16:58:41 +0000

Srautu

admin — Tue, 03 Jan 2012 16:39:00 +0000

Praraja tarp minties srautų yra pati giliausia praraja gamtoje. (W. James)
Ką darytum jei galėtum gyventi iš naujo?
Ar mums lieka laiko svarbiausiems dalykams?

Leon Somov feat. Jazzu – Getting Nowhere

admin — Tue, 27 Dec 2011 21:42:46 +0000

Beck – Walls (Acoustic)

admin — Tue, 20 Dec 2011 20:11:09 +0000

Sizifiškas žvilgsnis

Sunshine — Tue, 20 Dec 2011 19:50:15 +0000

Tikslas – meilė. Tikslas, už kurio kabinuosi, dėl kurio išgyvensiu sunkumus, sulauksiu galimybės atsikvėpti, atsidusti iš širdies. Patirti meilę, išmokti mylėti. Gi artėja tas metas, kai tai tėra svarbiausia. Gal ir kičiškai mylėti, bet mylėti, mokytis iš nekičiškos meilės ir peržengti sintetiškumą. Laukiu tos meilės, kurioje bus įsimaišiusi baimė, liūdesys, nerimas, bet išplėtota kūrybos laisvė bei įvairovė. Laukiu, nes kartais procesas nebetenka žavesio ir norisi išvysti rezultatus, ir būti apdovanotam. Metas Sizifui sviesti akmenį žemyn ir likt stovėt kalno viršūnėje. Laikas Sizifui būti pripažintam ne už darbo įvykdymo tobulumą, bet už laukimą, kada visa tai baigsis, ir už norą laikinai pakvėpuoti tolygiu ritmu, o ne dusti, atliekant pareigą – bausmę, pamokančią, kad nuodėmės ne visada būna atleistos, kad nuodėmės visgi dėmės, kurių neišvalysi net sielos tobulinimu. Taigi mylėti. Bet kaip mylėsi, aptemdytas bausmės koktumo. Juk galvojai, kad atsiprašysi ir tau bus atleista daug kartų. Mylėsiu tikrai, kai atleisit man, bet neištrinsit nuodėmės atminimo tam, jog žinočiau, už ką šis procesų ir rezultatų pasaulis mylimas. Ech, tikslą užstoja akmuo. Neriedėk dar, sustok! Gi man į tą pačią pusę.

Iškvėpimas

juste — Tue, 13 Dec 2011 20:46:22 +0000

Spaudžiant vakaro šaltukui klampoti per girgždantį sniegą, keliauti namo, kai vidų šildo puodelis ką tik išgertos arbatos, kai šarmu baltai spindintys medžiai kelia savo šakas į tamsų, mėlyną vakaro dangų, kur į viršų pakelt ir akis jau kviečia sužibę grįžulo ratai – kai eini žingsnis po žingsnio, girdėdamas savo kvėpavimą, sutelkęs visą dėmesį į tai, kur šįkart paklydusios tavo mintys, o oras iš burnos veržias garais… Tada tavo siela, rodos, čiurlena upeliais, kurie skamba lyg tie užburiantys Šopeno fantazijos akordai. Ramybė. Eini toks mažas, tirdamas šimtąkart išvaikščiotą takelį, nuo šalčio veidą paslėpęs šalike, iš namų kaminų rūksta dūmai, o geltona gatvės žibinto šviesa bando perrėžti tirštą vakaro rūką, nušviečianti jame pasiklydusius medžių šakų šešėlius. Eini vis ir lauki, ir lauki, kol koks paukštis nutūps ant tavo peties ir pašnabždės tyliai į širdį, prašydamas šyptelt. Primindamas, kad yra ko ilgėtis.

Vienas – du – trys – žingsniai per sniegą – …kai suskaičiuosiu iki aštuonių, jau būsiu namie. Kas toliau?
Ei. Eikš su manim.

Saulės kliošas – Jei aš būčiau tu

admin — Tue, 13 Dec 2011 20:33:21 +0000

Dialogas

Sunshine — Tue, 13 Dec 2011 17:47:43 +0000

Šokti? Ne, nemėgstu. Bet, kai skamba muzika, mano mintys šoka. Ar tai blogai? Na…nežinau. Argi gali būti blogai, kai žiemą sninga? Kai savižudės balerinos šoka nuo debesies tam, kad keletą sekundžių išgyventų sklendimo – šokio euforiją. Tikrai, kad čia negali būti kas nors blogo. Jeigu apie mintis, tai, kai jos skraido mano galvoje, mano kūnas taip pat nelieka ramus: grakščiai iškeliu ranką lyg gulbė sužeistą sparną, pamirkau į žodžius, tada gan plastiškai it judant rudens iškamuotiems žiedeliams ir pakutentiems vėjy krentant pradedu pilti mintis ant lapo, ant lapo, kuris niekad nejaus rudens, tik mano žiemiškai šaltus pirštus. Sakot šokti? Ne, ne. Gi minėjau, kad nemėgstu. Bet juk sakot, kad jūsų mintys šoka, o tai reiškia, jog ir jūs pati šokate. Atleiskite, jei suklaidinau. Kaip gi galiu plasnoti kartu su jumis, kai mano kūnas tarsi amžino įšalo beribės žemės, kur saulės kaitra tik įsivaizduojama ir aprašoma ant ledo luitų. Aš girdėjau, kad ir tose žemėse kartais nušvinta. Neklystate. Nušvinta, bet tik, kai aklas užminga…Užminga? O ko aklam miegot? Jis ir taip nieko nemato. Nesistebėkite. Beregiams labiausiai nuilsta akys, belaukiant aušros.

Waiting for Superman / Laukiant supermeno

admin — Wed, 30 Nov 2011 20:46:41 +0000

„Nepatogios tiesos“ režisierius Davisas Guggenheimas informatyviame filme „Belaukiant Supermeno“ (WAITING FOR SUPERMAN) be užuolankų išnagrinėjo švietimo problemas Amerikoje ir pabrėžė kaip svarbu parinkti teisingą mokyklą savo vaikams, kurie gali nueiti klaidingais keliais.

Anglų k.:

Filmmaker Davis Guggenheim reminds us that education „statistics“ have names: Anthony, Francisco, Bianca, Daisy, and Emily, whose stories make up the engrossing foundation of WAITING FOR SUPERMAN. As he follows a handful of promising kids through a system that inhibits, rather than encourages, academic growth, Guggenheim undertakes an exhaustive review of public education, surveying „drop-out factories“ and „academic sinkholes,“ methodically dissecting the system and its seemingly intractable problems.

Įlanka / The Cove

admin — Sun, 20 Nov 2011 17:15:45 +0000

Richardas O’Barry išgarsėjo ir praturtėjo, treniruodamas delfinus ir inicijuodamas populiarųjį TV serialą “Fliperis”. Vieną dieną ant jo rankų užplaukusi delfinė žvilgtelėjo į akis, neįkvėpė oro ir nusižudė. Tragiškas įvykis paskatino Richardą permąstyti didžiules pajamas nešančio delfinų verslo prigimtį. Jis tapo delfinų teisių gynėju. Richardas O’Barry tvirtina, kad delfino šypsena yra viena didžiausių pasaulio apgavysčių, kuri perša klaidingą nuomonę, kad inteligentiškieji delfinai visuomet jaučiasi laimingi. Į nelaisvę patenkantiems ir delfinariumuose pasirodantiems gyvūnams bent jau pasiseka išlikti gyviems. Mažo Japonijos kaimelio Taiji žvejai po vandeniu šviesdami galingais lazeriais paveikia delfinų orientaciją ir įvilioja juos į nuo pašalinių žvilgsnių saugomą užutekį. Ten dvi dienas nukankinti delfinai drąstiškai išžudomi, o jūros vanduo nusidažo raudona kraujo spalva. Kiekvienų metų rugsėjį vykdomo negailestingo genocido dienomis 23 tūkst. delfinų paaukojama dėl didelę paklausą turinčios delikatesinės mėsos. Mažai kas atkreipia dėmesį, kad delfino mėsa netinkama valgyti dėl joje esančio pavojingai didelio gyvsidabrio kiekio. Japonijos verslininkai greitai atrado nišą ir lengviau sugaunamų delfinų mėsą pradėjo tiekti į parduotuves ir restoranus kaip banginio mėsą. Filmas atskleidžia didvyrišką žygdarbį, kaip Richardo O’Barry į vieną komandą suburtiems skirtingų profesijų amerikiečiams pavyko nufilmuoti šiurpą keliančius, pyktį provokuojančius, iki ašarų sujaudinančius ir veikti skatinančius vaizdus. Kruopščiai suplanuotos naktinės operacijos metu drąsuoliai rizikavo griežtomis bausmėmis (režisierius Louie Psihoyos būtų suimtas, jei tik dar kartą atvyktų į Taiji ir turėtų sėdėti kalėjime už atliktą nusikalstamą veiklą) ar net gyvybėmis. Gali būti, kad į nešvarų verslą įsipainiojusią Taiji valdžią saugo mafijos gangsteriai.

Daugiau informacijos apie judėjimą: http://www.savejapandolphins.org/