Tikslas – meilė. Tikslas, už kurio kabinuosi, dėl kurio išgyvensiu sunkumus, sulauksiu galimybės atsikvėpti, atsidusti iš širdies. Patirti meilę, išmokti mylėti. Gi artėja tas metas, kai tai tėra svarbiausia. Gal ir kičiškai mylėti, bet mylėti, mokytis iš nekičiškos meilės ir peržengti sintetiškumą. Laukiu tos meilės, kurioje bus įsimaišiusi baimė, liūdesys, nerimas, bet išplėtota kūrybos laisvė bei įvairovė. Laukiu, nes kartais procesas nebetenka žavesio ir norisi išvysti rezultatus, ir būti apdovanotam. Metas Sizifui sviesti akmenį žemyn ir likt stovėt kalno viršūnėje. Laikas Sizifui būti pripažintam ne už darbo įvykdymo tobulumą, bet už laukimą, kada visa tai baigsis, ir už norą laikinai pakvėpuoti tolygiu ritmu, o ne dusti, atliekant pareigą – bausmę, pamokančią, kad nuodėmės ne visada būna atleistos, kad nuodėmės visgi dėmės, kurių neišvalysi net sielos tobulinimu. Taigi mylėti. Bet kaip mylėsi, aptemdytas bausmės koktumo. Juk galvojai, kad atsiprašysi ir tau bus atleista daug kartų. Mylėsiu tikrai, kai atleisit man, bet neištrinsit nuodėmės atminimo tam, jog žinočiau, už ką šis procesų ir rezultatų pasaulis mylimas. Ech, tikslą užstoja akmuo. Neriedėk dar, sustok! Gi man į tą pačią pusę.
